Paprasti patarimai, kaip spręsti konfliktus su partneriu/e (2 dalis)
Kaip kalbėti, kad dar labiau nesusiginčytume?
Senesniame įraše papasakojau apie keturis neudėtingus dalykus, kuriuos galima daryti, kad būtų galima valdyti santykiuose kylančius konfliktus. Šiandien – tęsinys.
Iškilus konfliktui, kartais sunku suimti save į rankas ir elgtis taip, kaip žinome, kad derėtų. Kai esame įskaudinti ar pikti, griūva mūsų vidinės "sienos" ir galime sureaguoti aštriau, skaudžiau nei norėtume. Nėra užtikrinto recepto, kaip staiga išmokti išspręsti konfliktą neapsižodžiavus ir neaprėkus pašnekovo, bet kiekvienoje konfliktinėje situacijoje galima prisiminti ir po truputį mėginti taikyti vieną ar kelis būdus jai spręsti draugiškai. Užtikrintai važiuoti dviračiu išmokstame tik mėgindami, griūdami ir vėl keldamiesi, taip pat yra ir su konfliktų sprendimu. "Practice makes perfect" – sakoma anglų kalba (apytikslis vertimas į lietuvių kalbą – mėgindami išsitobuliname).
Dar keli praktiniai siūlymai, ką daryti ir ko nedaryti, kuomet atsiduriate konflikto įkarštyje:
Sąžiningai pripažinti savo jausmą
Barnyje dažniausiai jaučiamės nelabai saugiai. Įprastai net ir tas, kuris yra neva teisesnis, gali būti kuo nors apkaltintas, tad abu besipykstantieji patenka į keistą poziciją, kurioje kaltina ir ginasi tuo pačiu metu. Kuomet esame agresyviai kaltinami, be abejo, imame gintis. Vienas iš būdų tai daryti yra nepasirodyti pažeidžiamam, kad pašnekovas neatrastų, kur dar įsmeigti strėlę. Tai reiškia, kad lieka neišsakyti tokie jausmai kaip "aš piktas", "man labai skaudu", "aš nusivyliau" ir panašiai. Ar yra tekę barnyje girdėti tokias frazes kaip ironiškai ištartą "man tai juokinga, kai tu grįžti paryčiais neįspėjęs" arba pasipiktinus pasakytą "aš tai niekaip nesuprantu, kaip tu gali pasakoti tokius dalykus apie mūsų gyvenimą savo mamai"? Nujaučiu, kad yra tekę tai girdėti ar ir sakyti. Man juokinga, aš nesuprantu, man keista, ką aš žinau... Jei geriau pagalvotume, tai ar tikrai mus prajuokina, kai partneris grįžo paryčiais neįspėjęs? Greičiau jau išgąsdina, suerzina ar nuvilia. Ir ar tikrai nesuprantame, kodėl partneris/ė vienaip ar kitaip pasielgė? Kartais tikrai, tačiau dažnai tai reiškia, kad suprantame, bet nepritariame. Bijodami būti pažeidžiami, kalbame žodžiais, kurie lyg ir išreiškia nepasitenkinimą, bet nepasako visos tiesos. Jei barnio momente jaučiamės pakankamai saugiai, reikėtų mėginti kalbėti atvirai ir sakyti "aš taip nusivyliau, kai grįžai paryčiais, nieko nepranešęs" arba "pasijaučiau išduotas, kai papasakojai savo mamai apie...". Tai susiję su ankstesniame įraše minėta "Aš" kalba ir leidžia suprasti pašnekovui/ei, kokią įtaką jo/s veiksmai turi jūsų savijautai.
Prašyti pertraukėlės ir leisti ją padaryti
Kai užverda kraujas ir tesinori pakelti balsą, vargu ar barnis išsispręs geruoju. Tiesą sakant, vargu ar barnis apskritai galutinai išsispręs. Jei nereikia sprendimo priimti čia ir dabar, galima daryti pertrauką ir konfliktą pratęsti už penkių minučių ar kelių valandų. Jei nusprendžiate, kad jums reikia pertraukėlės nurimti, pakvėpuoti ar nukreipti savo dėmesį, galima tiesiai šviesiai jos paprašyti: "Žinai, man atrodo, kad man reikia truputį nurimti, nes jei kalbėsiu toliau, tai galiu prišnekėti ko nors, ko visai nenoriu. Gal galim padaryti dešimties minučių pertrauką?". Žodžius, kuriais prašote pertraukos, galima pasirinkti kaip tik norisi, tačiau esminis momentas – paaiškinti, kad norite trumpam pasitraukti, ir bent keliais žodžiais paaiškinti, kodėl. Kartais žmonės pasitraukia iš konflikto nieko nepasakę, nutyla arba išeina, galvodami, kad jiems reikia minutės pertraukėlės, tačiau tai nieko nepaaiškina pašnekovui, kuris tuomet sutrinka, pasijaučia neišklausytas, paliktas ir gali dar labiau įsiaudrinti. Svarbu ne tik mokėti pertraukėlės paprašyti, bet ir ją duoti. Jei ginčo metu partneris/ė prašo pertraukėlės, pasistenkime ją suteikti, nesakykime "Ne! Šnekėsimės dabar!'. Pertraukos metu galima pasivaikščioti, pavalgyti, gal net indus suplauti – nuveikti ką nors, kas jus užims ir leis mintims šiek tiek nurimti.
Kartu ieškoti konkretaus sprendimo
Geri norai, tarpusavio šiluma ir pastangos dažniausiai konfliktą numalšina. Tačiau kiek kyla irzulio ir frustracijos, kai po kiek laiko pasikartoja konfliktą sukėlęs partnerio/ės elgesys! Kad taip neatsitiktų, patariama ginčą spręsti ne tik užglaistant ir atsiprašant, bet ir kartu priimant sprendimą, kas turi keistis. Geras konflikto sprendimas yra toks, kuris nuoširdžiai tinka abiems pusėms, yra konkretus ir išties įmanomas įvykdyti. Pavyzdžiui, susipykus dėl valgio gaminimo, tinkamas sprendimas galėtų skambėti "nuo šiol kiekvieną sekmadienį prieš miegą penkioms minutėms susėsime kartu ir peržvelgsime, ką gaminsime ateinančią savaitę" arba "kai aš pamatysiu, kad užtrunku darbe ir nespėju nueiti į parduotuvę, iškart tau pranešiu". Tokie sprendimai kaip "aš stengsiuos daugiau tau padėti", "daugiau nesipyksime dėl maisto gaminimo" arba "skirsime daugiau dėmesio sveikų patiekalų gaminimui" skamba gražiai ir daug žada, bet yra tokie nekonkretūs, kad lieka neaišku, kas, ką, kada ir kiek turi daryti. Tokiu būdu nutiesiamas kelias tiesiai į tolimesnius nesusipratimus ir nepasitenkinimą.
Kuo čia gali pasitarnauti psichologas/ė?
Kartu išnagrinėti jūsų elgesį barniuose, atpažinti tai, ką darote netinkamai
Išsamiau supažindinti su įvairiomis ginčių sprendimo technikomis, padėti jų pasimokyti
Suteikti erdvės gilintis į tai, kas santykiuose jums kelia negatyvias emocijas, padėti suvokti savo poreikius ir norus
Kai kurie psichologai gali padėti spręsti konfliktą konsultacijoje dalyvaujant abiems partneriams